Pirmos žinios apie mopsus aptinkamos lamų rankraščiuose. Juose budistų vienuolynai minimi kaip mopsų ir kitų šventųjų šunų veisimo centrai. Ir Tibete, ir vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, juos slėpė nuo paprastų žmonių akių. Kinų kronininkai rašė, jog 900 metais prieš Kristaus gimimą Kinijos imperatorius kontribuciją mokėjo auksu, brangenybėmis ir… mopsais! Mopsai buvo ne šiaip sau šunys – turėjo savo tarnus, juos saugojo ginkluota sargyba. O garbino juos už karališką ženklą – diademą. Paprasčiau sakant, raukšlėtą kaktą. Tokias raukšles – proto ženklą – tušu išraitydavo ant Kinijos valdovo kaktos. Neva, raukšlės liudijo, kad išrinktasis yra nepaprastų proto galių žmogus. Taigi, imperatoriui reikėjo “nupiešti” proto vageles, o mopsus paženklino pati gamta! Nemanykite, kad Kinijoje mopsai visada gyveno kaip rojuje. Pasitaikė ir juodų dienų, kai juos slėpė kaimyniniame Taivanyje. Buvo laikai, kuomet tokių šunų niekam nereikėjo. Beje, apie imperatoriškųjų rūmų keturkojus gyventojus. Čia gyveno pekinai, šunys liūtukai ir Lo-sze (provincijos sostinės vardas – red.). Mopsų protėviais laikomi Lo-cze, kilę iš Sičuanio provincijos šunų, išvestų Tibete. Mopsų veislę labai puoselėjo Sun dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Tais laikais mopsiukai ne visad varginosi bėgdami paskui valdovą – juos gabeno specialiais neštuvais. Sung dinastijos laikais (1279-960 m.) mopsus šaukė Lo-Chiang-sze, vėliau – Pai (trumpakojis, bukanosis).
Mopsai puikiai ištverdavo ilgas keliones buriniais laivais. Iš tolimosios Kinijos jie pasiekė kitus žemynus. Kai 1500-1600 metais kinai ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Olandija ir Anglija, stebuklingas kinų šilkas, porcelianas ir kt. prekės pasklido po pasaulį. Europą pasiekė ir kinų šunys. Manoma, kad mopsiukai pirmiausia atvyko į Olandiją su laivybos kompanijos „Dutch East India Company” reisiniais laivais. Kelionių metu šuneliai gavo Mopshond vardą. Prancūzijos užkariavimo jie ėmėsi 1553 -aisiais, o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais. Tačiau galima aptikti ir kitokią mopsiukų kelionių versiją – neva, XV amžiuje jų būta Rusijoje, o iš čia kaip carų dovanos pateko į Vokietiją bei kitas Europos šalis.
Rytų šunų kilmė pirmą kartą išsamiau analizuojama tik 1900 m. išleistoje knygoje „Japonų ir kinų šunys”, kur rašoma apie Wang Hou Chun bandymus išvesti mopsus ir suformuoti tvirtesnius veislės pagrindus. Taip pat minima apie imperatoriaus Lo-Sze sugalvotą terminą Pug, norint atskirti šiuos šunis nuo pekinų.
XIX a. Vokietijoje mopsus laikė biurgerių šunimis, jų buvo tiek daug, kad net buvo galima pamatyti laisvai lakstančių miestų gatvėmis.

TRUMPAI APIE MOPSUS

Mopsas – idealus namų šuo, ramus ir ištikimas, puikus šuo kompanionas.

Mopsai priklauso molosinio tipo šunims. Gausiai sezoniškai šeriasi.

Mopsai vidutiniškai gyvena 12-15 metų.

Mopsai yra brachicefalai (trumpasnukiai).

Mopsai mėgsta žmogaus draugiją ir visada siekia būti dėmesio centre. Gerai sutaria su svetimais žmonėmis ir gyvūnais, o ypač myli svečius.

Mopsai labai stipriai myli vaikus, nes galvoja, kad vaikai – „jo ūgio“ žmonės.

Mopsai gali greitai nutukti, todėl jiems reikia judėjimo, bet tuo pačiu reikia saugoti nuo perkaitimo.

Mopsai dalyvauja visose šeimos reikaluose.

Beveik kiekvienas Mopsas knarkia. Dažnai taip garsiai, kaip žmogus.

Jeigu Jūsų namuose atsirado pirmas Mopsas, didelė tikimybė, kad po kurio laiko, atsiras ir antras, trečias.. :)))